Meno muziejus anksčiau buvo apleistas fabrikas, greta Raudonųjų plytų fabriko kūrybinio parko, kuris bėgant metams prarado savo pirminę išvaizdą. Laikas nukelia į 2018 m., kai čia buvo pastatytas Pillar-Art muziejus, kaip didelis žaislas, kurį Koho Lee padovanojo savo sūnui Da zhu, kurį kadaise mėgo daug jaunų žmonių, tačiau 228-ąją dieną po jo atidarymo. visuomenės, Pillar-Art muziejus buvo nugriautas dėl urbanistikos priežasčių ir atrodė, kad viskas staiga baigėsi.

Grožis neišnyks, jis egzistuos kitu pavidalu arba grįš kitoje būsenoje.

Kitas meno muziejus yra Gan Tong kaime, Panyu, Guangdžou, ir yra įsipareigojęs tapti dinamiškiausiu privačiu meno muziejumi Guangdžou, leidžiančiu visuomenei patekti į muziejų ir patirti meninį gyvenimą įtraukiančiai ir įvairiapusiškai, sukuriant kultūros simbiozė tarp miesto ir kaimo.

Dailės muziejus susideda iš keturių monolitinių pastatų, išdėstytų atgaline tvarka, kurių vidus sudaro meno aikštę po atviru dangumi. Pagrindiniai paviljonai yra Nr. 1 ir Nr. 2, abu yra 12 metrų aukščio ir turi 3 ir atitinkamai 2 aukštai parodų salių, taip pat meno mainų centras, stogo terasa, restoranas ir kavinė ir kt. Jos atviros visuomenei ilgą laiką Sujungus architektūrą su šviesa, šviesa praeina su laiku ir kvėpuoja, lengvai prasiskverbia į visą pastatą. Taikant šviesos tapybos formos dizaino koncepciją, daugiausia dėmesio skiriant pastato kontūrų vaizdavimui, šviesa vaizduoja sieną, besitęsiančią aukštyn ir į šonus, kai šviesa prasiskverbia į pastatą, suteikdama filmo scenos atmosferos pojūtį, susiliedama klasikinės ir mokslinės fantastikos šešėlius.

Kaip pažymi Konstantinas Brancusi, „menas turi ateiti iš anksto nepranešęs, tarsi staigus gyvybės ir kvėpavimo šokas“.

Pirmas dalykas, kurį pamatai įėjus į parodų salę, yra šviesa, o vėliau erdvė pamažu išryškėja nuo šviesos. Einant į šviesą ir jaučiant erdvę, šviesa ir erdvė kartu kuria kontekstą, kaip ir būnant kitoje erdvėje. Judėjimo ir statikos kaitaliojimas, subtilus spalvų blokų kaita leidžia žiūrovams savo pojūčius patalpinti į permainų vidurį, kur kaita yra vienintelė amžina tema, o kiekviena paveikslo sekundė primena apie vykstančius pokyčius. .

Paviljonas atitinkamai nustato reguliarų apšvietimą ir apšvietimo apšvietimą, įterpdamas apšvietimą kaip kūrinį muziejaus viduje, šviesos kelią ir erdvę, nes pagrindinis veikėjas atveria ryšį tarp dabarties ir ateities, realybės ir technologijų, atveria naują praeities perspektyvos stebėjimo dimensiją. , dabartį ir ateitį, ir jaučia statišką pastato visumą, paverstą daugiamačia dinamine vaizdine scena.

Kai šviesa patenka į vidų iš pastato paviršiaus, glostydama kiekvieną tekstūros centimetrą, pamažu pateikiami skirtingi intensyvumo santykiai, išryškėja laiko charakteristikos, todėl statiškas pastatas tarsi keliauja laiku, o vidinės ir išorinės formos. stiprinama pastato odos tekstūra, taip sukuriant ritmą ir ritmą bei sukuriant tyresnį šviesos ir šešėlių pasaulį.